Niekada nerasi Savęs šiame pasaulyje.
Nei kūno viduje. Nei už jo ribų.
Nepaisant to, šis pasaulis skambina tau su žinojimu „Aš Esu“.
Suvokus tai, išsilaisvini iš kalėjimo kuriame niekada nebuvai įkalintas.

„Dauguma iš mūsų tobulybės link ėjo be galo lėtai. Pereidavome iš vieno pasaulio į kitą ir visi jie būdavo panašūs; mes pamiršdavome iš kur atkeliavę, nesukdavome sau galvos, kas mūsų laukia, ir gyvendavome tik šia diena. Ar bent nutuoki, kiek gyvenimų mums teko pereiti, kol supratome, jog gyvenimas – šis tas daugiau negu maistas, kova dėl jo ir siekimas įsitvirtinti Būryje? Mums prireikė tūkstančio gyvenimų, Džonatanai, dešimties tūkstančių! Dar šimtas gyvenimų pralėkė, kol sužinojome, kad apskritai egzistuoja tobulybė, o kol įsitikinome, kad mūsų tikslas pasiekti tą tobulybę ir ją skleisti, – praslinko ir antras šimtas. Žinoma, šis dėsnis galioja ir dabar: koks bus mūsų būsimasis pasaulis priklauso nuo to, ką jau išmokome ankstesniuose. Jei nieko neišmoksi, kitas pasaulis niekuo nesiskirs nuo senojo: bus tos pačios nelyginant švinas sparnus slegiančios ribos, kurias teks įveikti.

– O kas mūsų laukia paskui? Kur pateksime? Ar dangaus apskritai nėra?
– Ne, Džonatanai, nėra. Dangus – tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam, – tarė jis, o paskui kiek patylėjęs pridūrė: – Tu puikus skrajūnas, ar ne?

– Aš… Man tik patinka greitis, – atsakė Džonatanas kiek sumišęs, bet patenkintas, kad Vyriausiasis tai pastebėjo.
– Pasiekęs tobulą greitį kartu priartėsi ir prie dangaus, Džonatanai. Bet tai nereiškia skrieti tūkstančio ar milijono mylių per valandą greičiu, – netgi šviesos greičiu. Nes kiekvienas skaičius – tai riba, o tobulybė ribų neturi.

Žuvėdros, kurios numoja ranka į tobulėjimą ir skrenda, kad kur nors nuskristų, iš tikrųjų niekur ir nenukeliauja. O tos, kurios atsisako kelionių vardan tobulėjimo, akimirksniu atsiduria ten, kur nori. Įsidėmėk, Džonatanai, kad dangus – tai visai ne erdvė ir ne laikas, nes patys savaime jie nieko nereiškia. Dangus yra…“

Ištrauka iš R. Bacho knygos „Žuvėdra“ kuriai suprasti apie ką ji iš tikro yra man prireikė daug metų.

Kas yra Savirealizacija?

Tai žodis kuriuo pavadinau dvasios kelionę Namo. Tai išgalvotos tapatybės destrukcija pamatant ją iš daug skirtingų pusių ir perrašant sąmonės susitapatinimo įprotį su konceptu „Aš esu asmuo ir gyvenu šito kūno viduje“. Prakalbus apie žodį „Aš“ iškart tampa aišku apie ką kalbame, tačiau savirealizacija siūlo paklausti savęs ir lyg mokslinėje laboratorijoje patyrinėti šio žodžio prasmę ir kas yra šio žodžio savininkas, taip pat – kur šis „Aš“ yra?

Aptikus prie suoliuko lentelę su užrašu „Atsargiai, kątik nudažyta!“ – kiekvienas nori paliesti pirštu dažus ir patikrinti ar tai tiesa. Bet labai retas nuoširdžiai nori patikrinti kas yra tai, kas šią akimirką skaito šiuos mano žodžius.

Jokie žodžiai negali apibūdinti ar parodyti Tiesos, tačiau jie gali nukreipti į reikiamą pusę ir pasiūlyti pasitikrinti faktus pačiam. Tam reikalingas be galo didelis nuoširdumas sau ir troškimas žinoti Tiesą.

Visumoje, žmogus gali gyventi tik dviem būdais: laikydamas save tik žmogaus kūnu (Ego programa) arba matydamas visur dieviškumą. Kuo daugiau vieno – tuo mažiau kito. Priklauso tik nuo tavęs, ar tavo širdis pasiruošusi pradėti tirpdyti šiuos konceptų ir istorijų ledus kuriuos susikūrei apie save ir kuriais tiki. Aš tuo tikėjau taip pat. Vis dar kartais įsitraukiu ir tikiu, bet patirtis jau nepalyginama…

Savęs negali patobulinti ir Savęs negali pakeisti ar sunaikinti. Tai negimsta. Tai nemiršta. Tai amžina. Tai ne dvasinga. Tai ne materialu. Tai ne dar vienas įsitikinimas ar filosofija. Tai yra tai, kas tiesiog yra. Tai anapus žodžių ir konceptų. Anapus žinojimo. Anapus ir laisvės koncepto. Dėl to nėra jokio kalėjimo iš kurio tau reikia ištrūkti ir jokia praktika niekada nenuves namo. Nes tu jau esi tai ir niekada negali būti niekas kitas. Gali tik įsivaizduoti, kad esi atskiras asmuo. Tai aš vadinu gyvenimo sapnu ir nuostabi žinia yra tai, kad iš šio sapno gali pabusti ir nuoširdžiai ir be galo linksmai iš savęs pasijuokti (jeigu dar nepabudai).

Gali patobulinti kūną, protą, charakterį, elgesį ir visa kitą, bet ne Save iš didžiosios S.

„Tai, kas tikra – niekada nemiršta. Tai, kas netikra – niekada ir negyveno.“ – Nisargadatta Maharaj

ačiau yra daug metodų ir būdų kaip „atsimokyti“ tai, kas buvo patikėta nuo vaikystės (limituojantys įsitikinimai kurie minčių pagalba meluoja tau ir tave priverčia tikėti, kad tu – atskiras asmuo gyvenantis atskirame pasaulyje). Šie įsitikinimai lyg uždėti ant tavo viršaus, ant tavo tyrų akių. Dėl to, patirdamas gyvenimą iš šios asmeniškos perspektyvos, išskaidžius save ir pavertus objektu, t.y. tik žmogaus kūnu, tu visada viduje jauti trūkumą ir jauti, kad kažkas dar nėra iki galo taip.

Anglų kalba žmogus pavadintas “Human Being” – išvertus į lietuvių kalbą tai būtų „Žmogaus Buvimas“. Jeigu žmogus save laiko tik kaip žmogų (kūną) ir nesuvokia savo būties – jis niekada neranda tikrosios ramybės kuri jam natūraliai priklauso. Nei turtai, nei santykiai, nei seksas, nei kelionės, nei ilgaamžiškumas jo neužpildo iki galo. Jeigu žmogus save laiko tik dvasinga būtimi ir pamiršta žmogiškumą – tai absoliutizmas ir dar viena saugi iliuzija. Tačiau ištrūkti iš šio sapno yra būdas ir filmas pasibaigia kada kaip mokslininkai laboratorijoje iki galo išnarpliojame iš ko padaryta ši iliuzija ir ją „permatome“. Šis savirealizacija.lt puslapis – konceptuali pagalba tam. (Tuo pačiu tai vieta man manifestuoti ir sudėlioti savo patirtį ir keistas mintis į vieną vietą.)

Štai viena iš mano istorijų apibūdinanti savirealizaciją. Tai istorija apie Ričardą…

Ričardas buvo labai turtingas, galingas ir laimingas žmogus. Jam visiškai nieko netrūko ir jis mėgavosi kiekviena savo sekunde gyvendamas gyvenimą be jokios baimės ar rūpesčių. Viskas buvo padaroma už jį ir visos Ričardo svajonės ir norai buvo išpildomi beveik per akimirką.

Vienas iš jo mylimų hobių buvo vaidinti teatre įvairiuose spektakliuose.

Kartą per vieną spektaklį jis turėjo vaidinti elgetą ir šiam spektakliui jis ruošėsi – repetavo net keletą mėnesių.

Atėjo spektaklio premjeros diena ir visi aktoriai nekantraudami išėjo į sceną vaidinti. Ričardas visiškai susikaupęs ir apsivilkęs nuskurusius elgetos rūbus įsijautė į savo naująjį personažą.

Tačiau netikėtai įvyko nelaimė…

Užlipęs ant kopėčių Ričardas paslydo ir nukrito, ir baisiai susitrenkė galvą prarasdamas dalį savo atminties. Atmerkęs akis jis pabudo, pažiūrėjo į savo rūbus ir aplinkinius ir viską, ką jis atsiminė, buvo tik tai, kad jis yra vargšas elgeta vardu Eska (personažas kurį Ričardas repetavo keletą paskutinių mėnesių).

Viskas būtų gerai jeigu ne viena smulkmena. Teatro draugai nemėgo Ričardo turtų dėl to sugalvojo papokštauti ir neleisti jam kuo ilgiau prisiminti, kad jis yra Ričardas – ko pasekoje, kad jis patirtų ką reiškia kentėti – būti neturtingu elgeta kurio niekas nemyli.

Tądien vakare, viskas ką Ričardas žinojo ir galėjo pasakyti apie save buvo tik tai, kad jis yra žmogus vardu Eska kuris neturi savo namų, neturi draugų ir atrodo visi aplinkiniai nori jam pakenkti. Eska jautėsi visiškai nesaugus ir nežinojo ką daryti.

Ričardas, tikėdamas šia teatro spektaklio role ir laikydamas ją tikruoju savimi, patyrė pasaulį per elgetos akis ir jautėsi labai labai labai nelaimingu.

 Ką šio teksto skaitytojas galėtų patarti elgetai Eskai, kad jis pasijaustų laimingu?

Tikriausiai tai, kad jam kažkaip pavyktų prisiminti, kad jis iš tikro yra be galo turtingas ir galingas žmogus vardu Ričardas ir jis iš tikro neturi absoliučiai jokių problemų? Tai tik išgalvotas personažas?

Sekančią dieną Eska netikėtai sutiko savo seną bičiulį apie kurį nieko neprisiminė, tačiau bičiulis Ričardą kaipmat atpažino.

– „Ką tu čia darai su šiais elgetos rūbais? Kodėl tu ne su savo mylima šeima savo viloje?“ – paklausė Ričardo senas bičiulis

Ričardas niekaip negalėjo patikėti, kad jis yra kažkuo daugiau negu laiko save esant. Visi įrodymai sako, kad jis – elgeta Eska; purvini suplyšę drabužiai, žmonių atstūmimas, nelaimės jausmas ir pyktis – visa tai apibūdina elgetos gyvenimą ir jis jau buvo susitaikęs su šiuo savo „likimu“.

Tačiau jo bičiulis nesustojo ir įtikinėjo „Eskos personažą“, kad jis – Ričardas, kad jis turtingas ir labai galingas žmogus turintis be galo gražią šeimą ir gyvenantis nuolat su šypsena ir pilnas meilės. Padedantis kiekvienam sutiktam ir tikriausiai neturintis nei vienos rimtos problemos.

Iš lėto… Ričardui pavyko prisiminti kas jis yra iš tikro ir tą akimirką jis tiesiog pratrūko juokais negalėdamas patikėti, kad akimirkai laikė save elgeta ir tikėjo šiais visais ‘teatro draugais’ kurie jam įteiginėjo kitaip.

Visi draugai kvatojo iki ašarų vos susilaikydami!

 Ar ši istorija rimta ir tikra?

Iš elgetos Eskos akių – taip. Žvelgiant per Eskos akis – gyvenimas atrodo žiaurus ir nelaimingas. Norisi visus keikti ir tiesiog mirti.

Iš Ričardo akių – tai tik didžiulis draugų pokštas priverčiantis juoktis iki negalėjimo sustoti. Personažas Eska tiesiog netikras ir tik Ričardo tyras tikėjimas, kad jis yra Eska, sukūrė gyvenimo patirtį iš apskurusio elgetos perspektyvos.

***

Kas atsirado ankščiau; Tu ar tavo gimimo liudijimas su tavo vardu ir kita informacija? Kas buvai dar prieš tavo tėvams įregistravus šiuos duomenis?

Kai tavo kūnui buvo 1-2 metukai, vis dar nelaikei savęs asmeniu kūno viduje. Tėvai rodydami pirštu į tavo kūną ir sakydami „čia esi Tu“ įteigė tau šį įsitikinimą. Ir tai yra pats pagrindas ant kurio pastatytas visas tavo gyvenimas.

Dėl būtent šios priežasties žmogus niekada negali jaustis laimingu ir pilnu. Investicija į tai, kas bet kada gali dingti, niekada nesuteiks besąlygiško saugumo jausmo kurio visi ieškome ir savo viduje trokštame, pažįstame.

Tėvai ir aplinka, kurie sukūrė tau šią projekciją – tai „teatro draugai“ iš istorijos viršuje. Jie visi tau padėjo pamiršti kas tu iš tikro esi, bet jie negalėjo pasielgti niekaip kitaip nes jie patys nežinojo, kas jie iš tikro yra.

Galvojimas ir tikėjimas, kad aš esu mažas atskiras žmogus savo kūne – laikymas save objektu – atitinka tikėjimui, kai Ričardas laikė save išgalvotu personažu – elgeta Eska.

Šio teksto autorius – tavo senas bičiulis kuris padeda tau prisiminti, kad tu iš tikro esi Ričardas, o ne išgalvotas personažas kurį vaidinai visą gyvenimą.

Kai nėra minčių ir nieko negalvoji – tavo personažas neegzistuoja (iki sekančios minties kuri prasideda žodžiu „Aš…“)

Kaip susikūrė ši iliuzija?

Įsivaizduok ir vizualizuok akimirkai gimdymo momentą kai tavo mama gimdymo namų palatoje gimdė tavo kūną. Šalia stovi daktaras ir seselė.

Tuo momentu kai tavo kūnas tik išlindo ir patį pirmą kartą įkvėpė oro… Pirmą kartą pravirko daktarui taukštelėjus šiam kūneliui per užpakalį – Kas verkė?

Kas įkvėpė?

Kieno tai buvo kūnas?

Kas tądien buvo atsakingas už verksmą ir kvėpavimą?

Ką matei atsimerkus jeigu neturėjai absoliučiai jokio žinojimo kur tu ir kas tu? Nemokėjai nei vieno žodžio. Jeigu buvo tik tyra, dar niekaip nepavadinta, egzistavimo patirtis?

Po keletos akimirkų daktarui nukirpus virkštelę ir seselei padavus tavo mamai tavo kūną, tavo mamos paklausė:

– Ar jau žinai kaip jį pavadinsi?

– Taip, Ryčiu!

– O, koks gražus vardas.

Tada įvyko kortelės užsegimas ant rankytės su vardu, svoriu ir laiku kada šis, dar nepavadintas „vienetas“, pirmą kartą pasirodė.

Taigi kas atsirado ankščiau, Rytis? Ar tai, kas atsakingas už pirmą įkvėpimą? (Vietoj Ryčio panaudok savo vardą)

Kam priklauso pirmas įkvėpimas?

Grįžus namo, visi draugai ir giminės sveikina tėvus susilaukus kūdikio ir taip prasideda Ryčio, asmens, istorija.

Kūnui sulaukus maždaug dviejų metų, šis rodymas pirštu į kūną ir jo vadinimas tam tikru vardu pradeda įsiasmeninti ir įvyksta suvokimas, kad tai, kas AŠ ESU, turi būti kažkur šitame kūne!

Visa aplinka; tėvai, seneliai, sesė ar brolis, giminės… Visi projektuoja tai, vadinasi tai turi būti tiesa. (Tuo momentu klausimų ir dvejonių nekyla.)

Nuo tos akimirkos dingsta vienybės būsena ir atsiranda asmeniškumo jausmas. Amžiams dingsta laimės pojūtis ir atsiranda baimė dėl saugumo nes atsiradus „Aš“ atsiranda ir „Kiti“, kurie gali mane nuskriausti ar kažką iš manęs atimti.

(Todėl vaikučių akys pradžioje tik gimus spindi tyrumu ir šviesa, o po kelerių metų pradeda „apsinešti“ ir pasikeičia. Akyse pradeda šviesti Ego programos veikla, susitapatinimas.)

Gimsta noras turėti ir viską nusisavinti: „Mano mašinos.“ „Mano žaislai.“ „Mano mama pati geriausia ir daug geresnė už tavo.“ „Atiduok man tai mano, o ne tavo“. „Mano klasė.“ „Mano draugai“. „Mano gyvenimas“. „Mano pinigai“. „Mano tikslai“.

Taip pat gimsta sąlygotumai:
„Geras Rytis“. „Blogas Rytis“. „Tu turi būti toks“. „Nebūk toks kaip tavo tėvas“. „Tu gali daryti tik taip“ „Tu nedaryk to nes iš to neuždirbsi ir neišgyvensi šiame neteisingame pasaulyje“. Skamba girdėtai?

Visa šių projekcijų lavina nuo pat asmeniškumo jausmo pradžios programuojasi į smegenis (susikuria atitinkamos neuronų struktūros), kūną ir pasaulio suvokimas tampa per prizmę – AŠ ESU Rytis ir gyvenu kažkur šitame kūne. (Ką žmogus priima už tiesą ir dažniausiai niekada iki pat mirties nepatikrina šio įsitikinimo realybės.)

Šioje situacijoje žmogaus gyvenimas pagrįstas įdėja „Aš esu nepakankamas, dėl to turiu tapti geresniu, turiu siekti tikslų ir pasaulyje įrodyti savo vertę (konkuruojant su kitų žmonių įdėjomis apie save)“. Nepavykstant to padaryti – seka baimė ir depresija. Pavykus tai padaryti – baimė ir depresija laukia už kampo nes viskas, kas ateina, gali bet kada išeiti.

Kad ištrūkti iš to, reikalingas be galo didelis nuoširdumas sau ir dažniausiai „mokytojas“, kuris jau tai praėjo, nes beveik visas marketingas ir reklamos nukreiptos į žmogaus asmeninį tobulėjimą ir kūno grožį, t.y. į Ego dizainą. Taip pat – beveik kiekvienas žmogus projektuoja į tave asmenį, nes jie mato pasaulį taip kaip mato save. Skaitydamas šį tekstą, tu taip pat tikriausiai galvoji, kad jį parašė žmogus, asmuo. Taip nėra.

Žmogus mato Budą ir galvoja, kad Budos kūnas šventas ir pabudęs. Nėra nušvitusios mėsos ir kaulų. Tad nėra ir pabudusio Budos. Tai ir yra didysis pokštas!

Gyvenant iš susitapatinimo su asmeniu vyrauja kontrolės jausmas ir norėjimas, kad gyvenimas būtų būtent toks kaip NORIU AŠ. Kad žmogus priešais mane važiuotų greičiau negu važiuoja, nes AŠ TO NORIU!
– „Durnius koks… Ko taip lėtai. Greičiau nu!“

Taip pat, kad praeitis būtų buvusi kitokia, negu buvo.
– „O, jeigu tik su manimi nebūtų taip pasielgę…Dabar būčiau laimingas ir gyvenčiau visai kitaip…“

Tai sukuria visas mintis kurios nuolatos dūzgia – nuolatos sukuria įtampą kūnui ir protui… Nuolatinis lėkimas… Dėmesys ir žmogaus energija nuolat klaidžioja mintyse ir jų istorijose, o ne jaučiant savo kūną kuris visada dabar ir čia.

99% žmogaus minčių yra apie asmenį vardu Aš, kurio nėra ir niekada nebuvo. Tai tik konceptas – neuronų struktūros kurios susikūrė vaikystėjė.

Jeigu paieškotum savyje šio „Aš“ – nieko nerastum. Tik mintis ir istorijas apie tai. Ir viskas! Jokio „Aš“. Gali rasti kūną kuris gimė, bet ne „Aš“. Ši iliuzija yra gan neblogas dieviškas pokštas!

Gera žinia yra tai, kad tu nesi asmuo ir niekada nebuvai asmuo. Tai lyg kompiuterio programa iš savęs neturinti jokios realybės. Tai tik rūbai į kuriuos įvilkai save sumažinant save iki riešuto dydžio ir už tai paaukojant savo dieviškumą, ramybę, laisvę ir laimę.

Dėl to vienintelis dalykas ką tau reikia padaryti – tai suprasti kaip veikia tavo ego programa ir nebetikėti tuo. Ego nėra blogas dalykas ir jis veikia tol, kol iš jo matoma kokia tai nauda. Dar kartą – tai tik programa iš savęs neturinti jokios realybės, dėl to, netikėk seminarais ir kursais apie „ego mirtį“ nes nėra kam mirti! Tai tik proto veikla/programa. Klausimas, ar nori pamatyti kaip tai veikia ir save realizuoti? Gyventi šia tiesa ir įkūnyti tai, kas iš tikro esi?

Tu nesi žmogus kūno viduje. Žmogaus kūnas yra tavo viduje.
Tai tik sapnas kurį sapnuoji. Susprogdinkim šį burbulą!

Pamatyk, kad tu nesi mintys kurios prasideda žodžiu „Aš“ arba „Man“, o tu esi tai, kas jas stebi/žino/suvokia.

Tu žinai kada minčių yra daug ir kada jų nėra visai. Taigi kas tu?

Matai, tu, aš ir darbininkas gatvės gale – mes visi esame viena ir ta pati esybė, tačiau galime tai žinoti sąmoningai arba nežinoti to sąmoningai.  Nuo to priklauso mūsų gyvenimo patirtis. Matome pasaulį taip kaip matome save patį (tai gan populiari frazė ir tai visiška tiesa).

Tad jeigu matome save tik kaip šį žmogaus kūną  – įsivaizduojame, kad ir kituose kūnuose gyvena atskiri asmenys ir tada su jais konkuruojame, lyginame save, vertiname kuris gražesnis ir kuris turtingesnis… Tai visiška iliuzija. Ir tai be galo sunku, apsikrauname save tiek daug nereikalingos naštos!!!

Reikalingas tik pamatymas kaip veikia Ego programa. Kiekvienas mažas „aha momentas“ nuvalo sąmonės akių dulkes, kas parodo realybę, tiesą, dieviškumą visame kame. Tai, kas iš tikro yra.

Esu dėkingas, kad apsilankei mano puslapyje ir kviečiu paskaityti ir kitus mano tekstus skyrelyje „Skaitiniai“! Jie visi apie tą patį, tačiau iš skirtingų perspektyvų. Kuo daugiau jų perskaitysi, tuo labiau pažinsi mane. Pažindamas mane tu pažįsti Save patį.

Netikėk niekuo kas čia parašyta, bet taip pat netikėk niekuo, ką tau sako kiti žmonės ir taip pat ką sako tavo mintys. Tau nereikia tikėti ar dvejoti, kad skaitai šį tekstą. Tu šią akimirką esi 100% tikras(a), kad skaitai šį tekstą ir tai yra faktas, dėl kurio gali su bet kuo ląžintis iš 100 Eurų. Noriu pasakyti tai, kad joks įsitikinimas niekur neveda. Viską keičia nuoširdumas sau, tikri aiškūs faktai, tikri „įkalčiai“ ir pasitikėjimas savo patirtimi net jeigu visas pasaulis tau sako priešingai!

Kaip Gandis pasakė: „Net ir jeigu esi mažuma, kurią sudaro vos vienas žmogus, tiesa vistiek yra tiesa.“

Norint susisiekti su manimi, nueik į skyrelį „Kontaktai“

Norint paskaityti daugiau apie mane ir mano kelionę, nueik į skyrelį „Apie mane“

Nuoširdus Ačiū jeigu nuspręsi pasidalinti šiuo Savirealizacija.lt puslapiu su savo draugais ir telydi Tave Dvasia! 🙏

Linkiu nuostabaus Dabar!