Kad sukurti šią svetainę, turėjau būti be galo apsirūkęs, išprotėjęs arba išgyvenęs tai savo kailiu. Savo gyvenime surūkiau tik pusę cigaretės. Dėl likusių dviejų – palieku spręsti tau!

Jau pastaruosiuos keletą metų pamažu iš savo sistemos trinu savo išgalvotą personažą (ego susitapatinimo programą) ir kartu su juo dingsta visos mano baimės ir didėja laisvė, pasitikėjimas, džiaugsmas, pozityvumas, ramybė!

Taip pat, nemažai žmonių klausia kaip aš visada toks pozityvus ir gyvenu taip laisvai ir nesupranta, kodėl man labai sunku atsakyti jeigu kas paklausia “ką veiksi rytoj?”

Tam yra viena priežastis. Pabudau iš savo sapno kurį buvau susikūręs sau pačiam iš įvairių nuo pat mažens gyvenime įgytų istorijų ir konceptų.

Tai nėra visai tiesa, nes niekas nepabudo ir niekas nemiegojo, bet patyrimiškai ir ūkiškai kalbant – taip nutiko ir vis dar tęsiasi su kiekviena diena vis labiau, nors ir jau nelabai jaučiasi laiko egzistavimas. Būtų galima sakyti, kad sąmonė sąmoningai suvokė, kad nėra jokio Ryčio ir niekada nebuvo. 😅Visai kaip Kalėdų senelio. (Taip, ta pati tyra nelimituota sąmonė kuri skaito šiuos mano žodžius ir irgi galvoja, kad juos skaito asmuo esantis kūno viduje…) 🤔

Tai geriausias dalykas mano gyvenime nes mano širdis visada troško tiesos bet kokia kaina ir galėjau už ją paaukoti viską. Taip ir nutiko. Dabar kasdien mano pasitikėjimas auga geometrine progresija ir jaučiuosi lyg visatos ar dievo rankose ir nė už ką nesirinkčiau grįžti atgal į melą kurį melavau sau ir skausmą kurį sukėliau kitiems, ypač moterims būdamas „kietas karštas turtingas vyrukas“.

hehehehe

Visą gyvenimą nuo pat šio kūno gimimo maniau, kad esu asmuo vardu Rytis ir esu kažkur šitame savo kūne (širdyje? galvoje? visame kūne?), bet buvau toks aklas ir niekada neklausiau savęs „Kur aš esu?“ ir netikrinau šitos idėjos, kurią man įteigė visas pasaulis; tėvai, aplinka, mokykla, draugai, televizija, visi, kad aš – asmuo kūne!

Taigi visus tuos metus gyvenau jausdamas, kad kažkas yra ne taip, kad gyvenime turi būti kažkas daugiau negu aš matau ir suvokiu dabar…

Negalėjau patikėti, kad žmogus gimsta, jis eina į mokyklą, eina į universitetą, eina į darbą, sukuria šeimą ir miršta nelaimingas. Ir viskas???

Tas begalinis laimės ieškojimas… Aš jaučiu tave!

Po 200 metų apie šį žmogų niekas nieko nepamena. Kokia esmė? – klausdavau savęs.

Maždaug po 22 metų gyvenimo šitame keistame pasaulyje kaip savanaudis, nieko nemylintis asmuo, suvokiau – kad ir ką aš daryčiau, kad ir kiek pinigų turėčiau, niekas negali suteikti man laimės ilgiau negu kelioms minutėms…

Ir tada atėjo tokia mintis. „Kodėl koks „Dalai Lama“ visada atrodo laimingas ir šypsosi, o kiti žmonės ne?“

Pradėjau ieškoti informacijos apie „pabudimą“ ir „nušvitimą“ kiek tik galėjau, kuo greičiau ir daugiau.

Daugybę valandų praleidau klausydamas įvairių „guru“ (internetu ir dalyvaudamas satsanguose gyvai) bandant suvokti save ir „nušvisti“. Man tai buvo paskutinis auksinis gyvenimo prizas, bet buvo labai sunku suprasti apie ką jie kalbėdavo…Net jeigu ir atrodydavo, kad „pagaliau supratau!“, tai buvo tik dar viena patirtis kuri tuoj pat baigdavosi. Buvau tikras, kad Tiesa negali pasibaigti kaip dar viena patirtis ir ji visada turi būti čia. Grįžtu prie darbo!

Visiškai žinojau, kad Ramybė, kurios ieškojau visą gyvenimą, yra ne kažkur išorėje ir dėl šio „prizo“ buvau pasiryžęs atiduoti viską ką turiu, visus savo pinigus ir jeigu reikės – net mirti. 🙏

Mano kelionė apipinta tantros paslaptimis, poros santykių gilumomis, daug pinigų uždirbimu ir jų praradimu, daug daug savęs nužeminimo, aukojimo ir besąlygiško pasitikėjimo, kad viskas veda į Tai.

Kelionėje sutikau daug keistų žmonių ir mokytojų. Susipažinau su daug filosofijų ir religijų. Pamačiau daug požūrio kampų ir kaip vienas po kito žmogus ieškantis tobulybės stringa majos iliuzijose vos gavus pasiūlymą su gardžiu kąsneliu.

Dėl to Jėzus ar Buda, ar kiti save ir savo potencialą realizavę žmonės nevaikšto ant kiekvieno kampo. Labai retas nori atsisakyti visko ir iš tikro pasirinkti tiesą ir meilę, atsiduoti į visišką nežinomybę… 🕊

Įvairiems kursams, mokymams ir privačioms sesijoms išleidau dešimtis tūkstančių eurų keliaudamas po įvairias pasaulio šalis.

Ir tada suvokimas po suvokimo mano idėjos ir įsitikinimai apie save pradėjo „tirpti“…Ypač po pirmo aiškaus pamatymo kai kartą atėjo mintis sakydama „Aš noriu nušvisti nesvarbu kas“… Tai buvo tik mintis…

Tądien lyg įvyko atsiskyrimas nuo manęs, to, kas stebi mintis ir pačių minčių. Supratau, kad aš lyg tuščia erdvė kurioje viskas vyksta ir kad jos negali sužeisti ar numarinti jokia šio pasaulio patirtis.

Šiai dienai nebėra malonumo daryti to, kas buvo sukurta ego pagrindu. Pavyzdžiui groti gitara, kad labiau patikčiau moterims. Arba vairuoti raudoną kabrioletą vien dėl grožio ir „pažiūrėkit ką turiu“. Jis buvo labai nepraktiškas ir reikėjo daug kartų taisyti.

Ir kai sakau, kad už tiesą gali tekti viską atiduoti ir nuo visko atsirišti, aš kalbėjau kuo rimčiausiai! 😁

Kai po truputį pradėjau gyventi tuo, kas iš tikro esu ir pradėjau nebetikėti asmeniškomis egoistiškomis mintimis, kūnas taip pat pradėjo keistis ir jis vis dar keičiasi kasdien.

Jis transformuojasi ląstelių lygmenyje ir tampa lengvesniu ir daug gražesniu (bent jau man).

Ir šie pokyčiai vyksta ne tik su kūnu, su stilium taip pat!

Intuityviai atsirado noras grįžti į natūralumą ir paprastumą, toks, kaip auginti ilgesnius plaukus ar nebenešioti aptemptų rūbų kurie veržia. Keičiasi ir akys – jų kokybė. Taip pat man labai keičiasi ir mityba (šiuo metu mano kūnas vaisiavalgis – nori valgyti tik šviežius vaisius, daržoves ir gerti sultis).

Kolkas galiu tai paaiškinti tik taip, kad kūnas visada bando prisitaikyti prie sąmonės „vibracijos“, šiuo atveju – tampa lengvesnis.

Kai pamečiau daug įsitikinimų apie save, man nebe tiek daug rūpi kaip save įrodyti ar parodyti kitiems ir esu laisvas nešioti ką noriu ir daryti ką noriu (žinoma gerbiant bendras žmogaus taisykles). Galiu vaikščioti net basas jeigu man patinka – kodėl gi ne?

Joks odos kremas kūnui negali padaryti to, ką gali padaryti išsilaisvinimas nuo Ego programos idėjų apie save.

Ir man pačiam labai įdomu, kaip viskas keisis toliau ir kiek tai truks! Aš net neįsivaizduoju ir šiandien jaučiuosi lyg kvailas akmuo. Nebesijaučiu prisirišęs prie šio Ryčio kūno ar šio gyvenimo ir atrodo, jis gali baigtis bet kurią akimirką, visai kaip sapnas naktį. Bet nejaučiu ir diskomforto, kad tai vyksta. Laukiu, bet niekur neskubu.

Viskas, ką žinojau ankščiau, nebuvo tiesa. Visai kaip filme „Trumeno Šou“.

Kuriant šį savirealizacija.lt puslapį jaučiu kažkokią prasmę, bet neturiu jokių lūkesčių. Nežinau kam jis skirtas ir kodėl. Galbūt man sudėlioti savo keistas mintis į vieną vietą, o galbūt tau kažką perskaityti.

Bet kuriuo atveju, gera dalintis šia tema nes jaučiu, kad dalinuosi iš savęs. Ypač Lietuvai ir ypač lietuviškai – džiaugiuosi palikdamas indelį savo gimtinei ir bendraminčiams tobulumo ieškotojams.

Pabaigai noriu parašyti dar kai ką. Kaip šią akimirką jaučiu save ir gyvenimą. Ir jeigu tai jaučiu aš, tai gali jausti ir tu. Žinoma, nebent pasirinkai išprotėjusį variantą, tada pamiršk tai ir neklausyk manęs! Bet tada kodėl skaitei iki pat pabaigos? hehe. 💜

Bėje, nežinau kaip tai suveiktų pažinčių puslapyje, bet tai mano prisistatymas!

Niekur negaliu savęs rasti šiame Ryčio kūne. Taip pat pažiūrėjęs nerandu savęs ir už kūno. T.y. negaliu savęs rasti šiame pasaulyje (šiame Ryčio gyvenime). Nesu kažkoks daiktas į ką galėčiau parodyti pirštu ir pasakyti va tai esu aš. Nesvarbu su kuo susitapatinčiau – tai ne aš! Tiesiog esu. Nieko kito, nieko atskiro… Jeigu žinočiau kas aš – paversčiau save objektu ir tai man melas. Nesu pažeidžiamas ar suvartojamas daiktas kuriam kas nors gali atsitikti. Nesvarbu kas nutinka pasaulyje su šiuo Ryčio kūnu, nesvarbu kokios mintys ir emocijos kyla, nesvarbu ar jų daug ar jų mažai, nieko nenutinka man. „Pasaulis“ yra nes pirmiau esu aš. Aš stebiu kaip jis išsijungia kūnui užmigus ir stebiu kaip jis įsijungia kūnui pabudus. Jis laikinas! Netikras! Nesu jo viduje. Jis yra lyg manyje arba ant manęs. Lyg ekrano užsklanda, sapnas. Aš jį sapnuoju, sapnas vyksta, bet jokio sapnuotojo nėra.

Gyvenk ramybėje ir būk laimingas(a). R.

P.S. Savo kelionėje labiausiai už viską esu dėkingas Dianai, kuri lyg angelas leidosi su manimi į mano pragarą, ištraukė mane iš ten ir savo neapsakomu jautrumu ir pavyzdžiu parodė man, kas iš tikro yra Meilė