Atstumo (Erdvės) iliuzija

Klausimas skaitytojui: Jeigu važiuojant mašina pamatytum šį vaizdą nuotraukoje ir tavęs paklaustų „ką matai?“.

Tikriausiai atsakytum kažką panašaus į: „Tarp dviejų pievų matau kelią. Daug debesų. Melynas dangus. Saulės spindulys. Šalia kelio dešinėje auga medis…“

Tačiau padarius šio, pro akis matomo vaizdo nuotrauką, telefone ji išsisaugo kaip viena – vienas kadras – vienas failas.

Žmogaus dėmesys nuo vaikystės yra išmokytas matyti atskirus objektus. Ypač judančius ir reikalaujančius dėmesio. Tokius kaip gatvėje vaikštantys žmonės ar važiuojančios mašinos. Taip pat – kompiuterio ir televizoriaus vaizdai.

Šis fokusas ir įsitraukimas dėmesiu reikalingas pastebėti kylantį pavojų, praktiškai nukreipti savo dėmesį į draugą su kuriuo bendrauji, ar gėlės žiedą, jeigu dar labiau nori pamatyti jos grožį.

Tačiau tikint, kad tu ir jie yra atskiri objektai, sukuria optinę atstumo apgaulę.

Iš šios vietos manoma, kad subjektas, tai, kas skaito šį tekstą ir objektas, šis vaizdas – tekstas kompiuterio ar telefono ekrane, yra atskiri ir tarp jų yra atstumas.

Šis įsitikinimas gali būti paprastai paneigtas jeigu atitrauksi savo dėmesį nuo konkretaus objekto į kurį žiūrį ir patirsi tyrą žiūrėjimo pro akis patirtį.

Ir kaip toli žiūrėjimo pro tavo kūno akis patirtis yra nuo tavęs? To, kas žiūri?

Pabandysiu paaiškinti plačiau.

Tikriausiai skaitai šį tekstą per savo mobilų arba kompiuterio ekraną. Baltas fonas (erdvė) ir pilkos raidės (objektai) yra vienas ekranas – tiesiog vienas neišskaidomas vienetas. Negali niekaip atskirti šio teksto raidžių ir balto fono ant kurio jos uždėtos. Gali išjungti telefoną ir tada raidės dings, iki tol, kol įjungsi jį vėl. Tai analogija žmogaus kūno miegui.

Net jeigu skaitai naujieną apie kosmosą ir tavo ekrane atsiranda paveiksliukas su įvairiomis žvaigždėmis ir planetomis… Koks atstumas nuo šių žvaigždžių iki tavo telefono/kompiuterio ekrano?

Kaip toli; kiek metrų ar centimetrų nuo tavo ekrano yra šis mano tekstas kurį skaitai?

Tai analogija paaiškinti atstumo ir atskirumo iliuziją.

Šis įprotis susikuria nuo akimirkos, nuo kurios pradedama tikėti, kad mes – atskiri žmonės, atskiri individualūs asmenys ir pradedame centralizuoti save kažkur kūne (tarp akių, širdies zonoje ir pan.). Žiūrint į „pasaulį“ iš šios „aš esu kūno viduje“ perspektyvos atsiranda projekcija, kad yra ir kiti žmonės kituose kūnuose, atskiri medžiai, atskira saulė, žvaigždės už daug daug kilometrų – atstumas ir erdvė. „Čia esu aš, o čia esi tu.“

Perprasti šią iliuziją galima pakeitus savo dėmesį iš objekto kurį matome į patį stebėjimą. Stebėk patį stebėjimą. Nukreipk dėmesį į dėmesį.

Koks atstumas nuo tavęs iki tavo dėmesio?

Per akis matomas vaizdas sukuria jausmą, kad jo stebėtojas gyvena kažkur tarp akių. Iš kūno perspektyvos jaučiasi atstumas. Pavyzdžiui nuo mano galvos iki kompiuterio yra pusė metro. Tačiau kūnas yra tik potyrių kamera. Tai lyg langas į šią dimensiją. Visai kaip užsidėjus virtualios realybės akinius pasaulis matomas iš virtualaus žmogeliuko perspektyvos ir kartu su juo atsiranda ir visas virtualus pasaulis.

Ar kas nors gyvena virtualaus žmogeliuko kūno viduje? Ne. Tu ne ten. Tu saugus, stovi užsidėjęs virtualius akinius.

Lyg mokslinėje laboratorijoje užsiimant savirealizacija galima ištirpdyti visą atstuma ir atskirumą. Tuo momentu viskas, ką žmogus mato ir patiria – yra jis pats. Šiuo atveju jis jau nelaiko savęs žmogumi, bet dingsta bet koks atstumas nes jo ir niekada nebuvo. Žinoma, praktiškas erdvės pojūtis lieka ir su savo kūnu nereikia trankytis į sienas, tačiau tikėjimas, kad čia esu aš, Rytis, o ten toli – atskira Saulė, dingsta. Saulė yra tik todėl nes esu aš. Pasaulis yra nes aš esu. Tai tik mano projekcija.

Šis suvokimas pasiekiamas kiekvienam ir ne po 20 metų meditacijos. Tai dėmesio pratimas. Tiesiog akimirkai panaikink tašką (centrą) iš kurio žvelgi į šį pasaulį. Jeigu save centralizuoji kažkurioje vietoje, iš kurios vietos matai save esant šiame taške?

Ar pirminė vieta iš kurios žiūri į šį tekstą turi centrą, lokaciją?

Žmonių Facebook profiliai galėtų atrodyti štai taip, nes tai tikroji mūsų išvaizda:

Tu esi daug didesnis negu galvoji ir laikai save esant. Paaukok susitapatinimą su kūnu ir tapsi viskuo kas yra.

Ryte pabudus tavo kūnui kartu pabunda ir visas pasaulis – visa visata – visa manifestacija. Nepaisant to, tu galvoji, kad tu esi tik šis žmogaus kūnas ir šis įsitikinimas patyrimiškai atskiria tave nuo viso kito kas nėra tavo kūnas. Bet gera žinia yra tai, kad tai tik įsitikinimas!

Pakeisk požiūrio kampą.

Žvelgiant iš žmogaus kūno perspektyvos matome kitus žmones, kėdes, medžius…

Žvelgiant iš stebėjimo perspektyvos, matome nepavadintą spalvų ir formų mišinį, vieną patirtį, vieną nuotrauką.

Tuo momentu – erdvės ir atstumo iliuzija dingsta nes patirčių patyrėjas ir patirtys yra vienas ir tas pats. Nėra jokio patyrėjo ir nėra jokių patirčių. Realybė yra.

Gyvenk ramybėje ir būk laimingas(a). R.

Norėtum gauti laišką apie savirealizacijos susitikimus ir naujus įrašus? Tada kviečiu įvesti savo el. paštą apačioje:

=> Turi klausimą? Gali paklausti jo paspaudus čia

=> Individuali Savirealizacijos sesija

=> Grįžti į "Skaitiniai" skyrelį

=> Grįžti į pagrindinį