Ekranas ir filmas – analogija, kuri paaiškina Realybę (tave)

Viskas, ką žmogus vadina „savo gyvenimu“ ir visi jo prisiminimai yra tik patirtos (išgyventos) patirtys kurios nuolat keitėsi ir toliau keičiasi šią akimirką. Gyvenimas nuolat kinta – kiekvienas momentas vis kitoks. Kūnas ir charakteris pastoviai keičiasi taip pat.

Įsivaizduok akimirkai, kad visos šios patirtys, kurias patyrėi nuo pat kūno gimimo iki dabar, yra lyg tavo unikalus filmas – tavo unikali istorija. Su sunkumais ir lengvumais, džiaugsmu ir nelaime, liūdesiu ir meile… Ir žinoma – daug daug veiksmo siužeto..!

Kiekvienam filmui kino teatre turi būti kažkoks pagrindas ant kurio jis galėtų vykti. Kino teatre tai – balta drobė į kurią niekas neatkreipia dėmesio žiūrint filmą. Ji tyli, nematoma, bet tai pats pagrindas ant kurio viskas vyksta. Be šios drobės filmas negalėtų egzistuoti, negalėtų būti rodomas.

Ši drobė leidžia rodyti viską kas tik norima ir ką žmonės mėgsta žiūrėti. Nepriklausomai ar tai Romeo meilės istorija, ar veiksmo lenktynės, ar kraupios žudynės.

Klausymas skaitytojui: Ar filmo herojai gali sužeisti ar kažkaip kitaip pakeisti šią baltą drobę kuri rodo jų pačių filmą? 

Šis klausimas skamba gan kvailai, ar ne?

Drobė ir filmas (žiūrint iš žiūrovo akių) yra vienas neišskiriamas vienetas, tačiau drobė tuo pat metu „egzistuoja“ visiškai anapus to, kas vyksta filme. Tai visiškai nepaliečiamas ir nesikeičiantis pagrindas.

Priežastis, dėl ko beveik joks žmogus to nepastebi yra tai, kad žmogaus protas vis ieško įdomaus ir įtraukiančio maisto – toks jo darbas. Žmonės nori veiksmo, efektų, monstrų, istorijų kurios sukeltų įvairių emocijų jiems susistapatinus su istorijų turiniu.

Net jeigu žmogus ateina į kino salę ir filmas dar nėra rodomas, jis renkasi „įlysti“ į savo „Facebook paskyrą“ telefone arba kalba su draugu, kad užsiimtų save iki filmo pradžios. Tuo metu priešais stovi didžiulis baltas ekranas, bet jis toks tylus ir į save nepatraukiantis dėmesio, kad niekam neįdomu ir niekas net nesusimąsto į jį pažiūrėti kaip į kažką reikšmingo. Tačiau šis baltas ekranas – tai potencialas nutikti  bet kokiam filmui, bet kokiame laike ir su bet kokio žanro siužetu. Tai Realybės analogija.

Čia iškyla keletas klausimų:

* Ar filmas gali būti rodomas be Ekrano?

* Ar lėktuvo sprogimas filme gali ar sužaloti Ekraną?

* Kai filmas baigiasi, kas nutinka Ekranui?

* Ar Ekranas kažkaip atskiras nuo filmo ir jo rodomo siužeto?

* Kokių pastangų reikia Ekranui būti tuo, kuo jis yra, kad filmas galėtų būti rodomas?

Šis ekranas „super intymiai“ žino kiekvieną filmo patirtį kuri yra ant jo rodoma. Veiksmas vyksta lyg ekrano „viduje“ arba „ant jo“.

Kiekvienas žmogus žino, kad jo sapnai naktį vyksta kažkur jo viduje. Šis „žmonių gyvenimas žemės planetoje“ vyksta toje pačioje vietoje ir pagamintas iš to paties „molio“ kaip ir tavo sapnai. Žmonės patys pavadino šią realybę pagrindine, o sapnus naktimis – antraeiliais. Iš „Ekrano“ perspektyvos tai vienodi filmai tik su skirtingu siužetu, skirtingais herojais ir jų skirtingais pasauliais, taip pat skirtingu laiko suvokimu ir sąmoningumu.

***

Šis ekranas savaime, absoliučiai be jokių pastangų, visada yra „čia ir dabar“, kitu atveju – filmo nebūtų nes nebūtų pagrindo ant ko jis galėtų būti rodomas.

Visos tavo patirtys per visą kūno gyvenimą vyksta „čia ir dabar“. Joks žmogus niekada nebuvo „Ten ir tada“. Mintys apie praeitį arba ateitį irgi vyksta dabar. Praeitis – susitapatinimas su atmintimi, o ateitis – susitapatinimas su vaizduote padarius išvadą apie praeitį. Atstumas ir laikas dingsta pakeitus požiūrio tašką (panaikinus centrą) iš filmo herojaus į Ekraną, tai, kas „žino“ šį filmą.

***

Šis ekranas absoliučiai leidžia bet kokį siužetą. Dėl to jis ir yra „balta neutrali drobė“ ant kurios gali matytis visos kitos spalvos.

Iš Ekrano perspektyvos visas rodomas siužetas yra visiškai neutralus jam. Ekranas – anapus filmo siužeto. Iš filmo herojaus perspektyvos atsiranda vertinimas; herojus trokšta ir nori, kad jam šis filmas klostytųsi „geriau“ negu yra dabar ir tai sukuria pasipriešinimą su tuo, kas rodoma (tai apibūdina žmogaus „ego programos“ konceptą). Tačiau net ir pasipriešinimas ar depresija yra tik filmo dalis, kurią taip pat žino Ekranas ir mato visas konflikto pozicijas kurias sukūrė herojaus mintys, ir kurios tarpusavyje prieštarauja viena kitai. Nesvarbu, kad ir koks įtemptas psichologinis siužetas, tai tik filmo dalis.

***

Šis ekranas negali savęs žinoti ar rasti. Jis gali žinoti tik tai, koks ant jo yra rodomas filmas. Kai filmas baigiasi, ekranas lieka nepakitęs, tačiau nebėra filmo herojaus, sensorinio kūno, kuris išgyventų įvairias patirtis. Jis nebeturi ką žinoti.

Viskas kas žinoma apie mūsų gyvenimą yra tik kūno 5 pojūčiai, mintys, emocijos, intuicija ir galbūt kiti ekstrasensoriniai sugebėjimai. Patirtys nuolat keičiasi ir kiekvieną sekundę tavo dėmesys gali būti vis skirtingoje vietoje. Filmas prasideda žmogaus kūnui pabudus ryte iš miego ir baigiasi jam nuėjus miegoti. Taip pat filmas prasideda prasidėjus sapnui ir baigiasi kai sapnas pasibaigia (jeigu pastebėjai, nuo akimirkos kai kūnas pradeda užmigti iki akimirkos kai jis atmerkia ryte akis, jeigu nesapnuoji – tau nepraeina nė kiek laiko ir tik tada, kai pasižiūri į laikrodį sužinai, kiek iš tikro laiko kūnas miegojo.).

Ekranas visada lieka toks pat ir žino kaip nuolat keičiasi filmai ir siužetai.. Joks žmogus niekada nepatyrė, kad jo nėra – „Aš nesu“, nes tai būtų tik dar viena patirtis, kurią jis žinotų. Iki galo suvokus šį vieną sakinį – mirties baimė nebeegzistuoja.

***

Šis ekranas gali rodyti filmus apie praeitį, kurioje gyveno Jėzus, arba apie ateities modernius miestus. Ekranas – anapus siužeto ir laiko, kuriame vyksta siužetas. Ekranas – ne laike. Laikas egzistuoja tik filmo metu iš herojaus perspektyvos.

Patirtis neturi jokio amžiaus ir nevyksta laike. Ji visada nauja ir švieži. Kiekvieną momentą realybė yra lyg perkuriama iš naujo vėl ir vėl ir vėl. Dėl to tu nesi XX metų senumo kaip galvoji ir laikai save esančiu. Koks tavo amžius kai naktį sapnuoji sapną? Nuo pat tavo kūno gimimo tu nepasikeitei ir niekada nepasikeisi. Jeigu esi užsiregistravęs pažinčių puslapyje, atnaujink savo amžių, hehe!

***

Šis ekranas visiškai neturi jokių „objektinių“ savybių kas jį padarytų unikaliu ekranu todėl jis negali žinoti, kad yra kažkas kitas. Jis visada žino tik save, filmą, kuris yra rodomas, ką mes vadiname gyvenimu. Tai absoliutus nulis kuriame telpa visi neigiami skaičiai (-1, -2, -3…) ir visi teigiami skaičiai (1, 2, 3…) – begalybė. Niekas ir viskas anapus dualumo koncepto.

Būdamas Ekranu nieko negali apie save pasakyti. Nežinai kas tu esi ir kur tu esi. Gali tik apibūdinti filmą, kuris yra rodomas. Dėl šio filmo žinai, kad egzistuoji, žinai, kad esi – „Aš esu – tyras egzistavimo jausmas“.
Tad Ekranas žino, kad jis egzistuoja tada, kai rodomas filmas. Tai, ką patiri – esi tu pats (nes Ekranas ir filmas yra vienas neatskiriamas vienetas). Žinant tai, kad viskas ką patiri esi tu pats, gali žinoti, kad ši tyra patirtis galioja visiems žmonėms ir visoms gyvoms būtybėms visatoje ir visose dimensijose. Jeigu viskas ką patiri, esi tu pats, tai daugiau nieko kito nėra ir tik tu vienas pats žvelgi per visų skirtingų kūnų akis sąmoningai arba nesąmoningai matydamas tik save. Tai savirealizacija.

Kaip tu manai, kas žiūri per šias visas akis???

Pasikartosiu ką parašiau viršuje šio teksto:

Viskas, ką žmogus vadina savo gyvenimu ir visi jo prisiminimai yra tik patirtos (išgyventos) patirtys, kurios nuolat keitėsi ir toliau keičiasi šią akimirką. Gyvenimas nuolat kinta – kiekvienas momentas vis kitoks. Tavo kūnas ir charakteris vis keičiasi taip pat.

Visą tai žino šis Ekranas. Jis visada žinojo ir žino tik save. Tu esi tai.

„Tai“ žmonės skirtingose religijose ir filosofijose vadina Dvasia, Dievu, Absoliutu, Sąmone ir kitais vardais, bet aš nevadinsiu to niekaip nes kiekvienas žodis sukurs limitą.

Tu žinai šį herojų (šiuo atveju šį žmogaus kūną) ir jauti visas šio kūno patirtis (kurios nuolat kinta), ir tai negali būti tu nes tu tai jauti…Šią akimirką gali patirti, kad tu visada buvai ir esi viskas, kas rodoma filme ir kartu visiškai nepaliečiamas, anapus visų filmo patyrimų.

Jeigu eini apsipirkti į parduotuvę, tu visiškai nepajudi iš vietos. Tavo kūnas šiame, dar vadinamame trečios dimensijos pasaulyje eina, bet ne tu, kas jį jaučia.

Nelimituok savęs kūnu ir protu. Tu esi daugiau negu tai ir jie tik fragmentas tau patirti Save.

Nuoširdžiai paklausk savęs „Kur aš esu?“ ir „Kas aš esu?“ ir įveikus šiuos klausimus gyvenimas niekada nebebus toks kaip ankščiau. 🙂

Gyvenk ramybėje ir būk laimingas(a). R.

Norėtum gauti laišką apie savirealizacijos susitikimus ir naujus įrašus? Tada kviečiu įvesti savo el. paštą apačioje:

=> Turi klausimą? Gali paklausti jo paspaudus čia

=> Individuali Savirealizacijos sesija

=> Grįžti į "Skaitiniai" skyrelį

=> Grįžti į pagrindinį