Gyvenimui sakau „Taip“

Priėmimas.

Daugybė žmonių pasaulyje daro įvairias praktikas su intencija išmokti „priimti save ir gyvenimą šimtu procentų“, nes jeigu tu daugiau niekam nesipriešini ir tiesiog plauki nešamas srovės – tavo „kančios“ baigiasi tą pačią akimirką.

Tai reiškia, daugiau jokių problemų. Nuostabu, ar ne?

Leisk man pabandyti paaiškinti kas iš tikro vyksta ir kas tas priėmimas.

Kad ir kas šiuo metu vyksta; net jeigu tai pats baisiausias ir liūdniausias įvykis, arba tai pats nuostabiausias ir gražiausias įvykis… Tai jau automatiškai „priimta“ be jokių pastangų, nes tai egzistuoja, tai vyksta! Iš gyvenimo/realybės perspektyvos – viskas galima ir viskas savaime priimta.

Tai yra tai, kas šią akimirką, čia ir dabar, yra rodoma per šį „filmą“.

Ir tu, lyg būdamas TV ekranu kuris rodo šį filmą, automatiškai leidi viskam vykti savaime nes rodomas siužetas yra visiškai nesusijęs su tavimi (ekranu, ant kurio tai rodoma). Tu pats niekada nedalyvauji filme, tačiau intymiai jį ant savęs rodai. TV ekranas ir filmas neatskiriama!

(Daugiau apie Ekrano ir TV analogiją gali paskaityti šiame išsamiame straipsnyje. Paspaudus => čia jis atsidarys naujame naršyklės langelyje)

Tu leidi ir priimi viską nesvarbu koks tai žanras (siaubo trileris, sportas ar romantinė istorija).

Be jokių pastangų!

Štai kodėl yra tiek daug skirtingų filmų kategorijų ir gali išsirinkti bet kurią savo mėgstamiausią. Nes TV ekranas tiesiog leidžia rodyti viską!

Gerti alų, rukyti ir žiūrėti sporto varžybas yra taip pat dieviška kaip medituoti Tibeto kalnų vienuolyne.

Ir štai kodėl gėris ir blogis yra tik žmogaus sukurtas konceptas. Realybėje – viskas yra viena. Nieko nėra atskiro ir viskas pagaminta iš to paties šaltinio.

Kitais žodžiais: Tu automatiškai savaime priimi ir leidi vykti kiekvienai patirčiai nes tai tavo atspindys kuris sako „Aš esu“. Pasipriešinimas – ego programos funkcija. Ir tai automatiškai priimi taip pat! Realybė įskaičiuoja viską kas yra.

Dėl to savirealizacija ar pabudimas nėra praktika ir jokia pastanga niekada nenuves „namo“. Tik supratus, kad jokia pastanga nereikalinga, galima atsipalaiduoti ir staiga dingsta pasipriešinimas su tuo, kas yra ir vuolia! Tu ten, kur ir norėjai atsidurti. Vienintelis trukdis buvo ateitites projekcija ir kelionė, praktikos, pastangos.

Nesvarbu ar tai ši vadinama trečia dimensija Žemės planetoje su šiuo tavo kūnu, ar sapnas naktį skraidant kažkur danguje būnant paukščiu, ar košmare kariaujant su piktais demonais. Filme gali atsirasti vis skirtingu veikėju įvairiose formose ir vietose – įvairiose dimensijose ir plotmėse. Tai skirtingi sąmonės labirinto kambariai, bet jie visi patalpinti tame pačiame „serveryje“ dėl to nieko niekada nebuvo, nėra ir nebus atskiro.

Žmonės kurie keliauja medituoti į kalnus norint susirasti savo guru kitame pasaulio krašte nesuvokia, kad jie iš tikro net nepajuda iš vietos. Jie lyg dvasinio veiksmo filmo herojai misijoje rasti TV ekraną kuris rodo jų pačių filmą.

Dabar į tai pridėkime ego programos filtrą.

Gyvenimą dažnai norisi vertinti ir keisti, kad „man būtų geriau“ atitinkamai nuo gyvenime įgytų įsitikinimų.

Pavyzdžiui, įsivaizduok, kad ateini į seno draugo namus:

Staiga atsiranda dvi mintys:
„Aš nenoriu čia būti“
„Aš noriu išeiti iš šio namo ir eiti į lauką“

Viskas gerai.

Mintys ateina. Tu jas be jokių pastangų priimi nes jos egzistuoja ir tampa gyvenimo, kuris vyksta šią akimirką, išraiška.

Bet jeigu dedi pastangas ir nori jas pakeisti, gaunasi štai kas:

Dvasinė ego programos mintis gali susikurti taip pat sakydama:
„Aš neturėčiau to jausti. Man tai turi patikti nes aš juk viską priimu.“

Ir jeigu tu patiki šia, ji gali iššaukti dar didesnį naujų minčių rinkinį kuris skamba panašiai į tai:
„Man nepatinka, kad aš negaliu priimti, kad man nepatinka draugo namai“. Ko pasekoje atsiranda savęs vertinimas, kad aš nepakankamai tyras arba nepakankamai dvasingas.

Ar matai kur tai veda? Tai sukuria mintis ir norą tobulinti save nes jautiesi nepakankamas(a). Pradedi skaityti knygas apie savęs priėmimą, eiti į seminarus ieškant to vieno sakinio kuris pagaliau sudėlios viską į vietas.

Tai ir vėl įtraukia tavo dėmesį į super kūrybingą minčių dramos teatra ir jautiesi pasimetęs. Net jeigu realybėje matai visas pozicijas kurios konfliktuoja tavo viduje ir niekas tavęs iš tikro visiškai neliečia. Žmonės puikiai žino, kada jų viduje vyksta konfliktas. O kas jį mato?

Patyrimiškai buvimas pabudusiu, bet nežinojimas to sąmoningai yra tas pats, kaip būti nepabudusiu.

Kad ir kaip norisi pakeisti šią akimirką, šis noras ir „priešinimasis“ visada pridaro dar daugiau problemų, visada. Jų taip pat nepriimsi, norėsi pakeisti ir vėl toliau priešinsies. Ir taip amžinai… Toks proto/minčių darbas – kurti. Ir tai nuostabu, bet žinok, kad tai nieko bendro su tavimi ir tu visada matai visas konflikto pozicijas kaip ant stalo, nes gali jas apibūdinti. Tai tiesiog užburtas ratas – iliuzija, iš kurios yra tik vienas „išėjimas“ – pamatyti ją ir nebetikėti. Kaip? O kas to nori, kad būtų kitaip?

Protas gali būti tavo geriausias draugas kuriuo visada gali pasitikėti, bet tik tada, kai dingsta noras keisti tai, kas yra ir kai jis nebekuria konflikto su savimi.

Sakant tai, skiriu tau iššūkį pastebėti kada tu nori keisti realybę (tai, kas vyksta) ir nori, kad „būtų geriau“ sakydamas „Taip neturėtų būti“, „AŠ NORIU, KAD BŪTŲ KITAIP NEGU YRA!“, arba „Aš neturėčiau taip jaustis“.

Šis vertinimas ir nesutikimas su tuo, kas yra, susikūrė dėl tavo gyvenime įgytų įsitikinimų. Tai nėra nei gerai nei blogai. Taip tikriausia yra visiems ir buvo man taip pat.

Ši tekstą galiu apibendrinti šiais 3 sakiniais:
1. Viskas kas kada nors įvyko mano gyvenime, – tobula ir negalėjo būti niekaip kitaip ir geriau negu buvo.
2. Viskas, kas vyksta ir koks/kokia aš esu šią akimirką, – tobula ir negali būti niekaip geriau negu yra.
3. Viskas, kas bus toliau ir kas nutiks poto, – tobula, nes tai bus geriausia kas man gali nutikti.

Kaip jaustumeis, jeigu gyventum su šiuo požiūriu?

Apsipilu kava kelnes? – tobula!
Bankrotuoja mano verslas? – tobula!
Verslas puikiai sekasi? – tobula!
Neužsikuria mašina? – tobula!
Užsikuria mašina? – tobula!
Paliko vyras? – tobula!

Tiesiog palik viską kaip yra ir būk tikras ir super nuoširdus sau:

Jeigu nepatinka būti draugo namuose, vadinasi tau nepatinka. Pabaiga.

Jeigu kažko bijai… Vadinasi tu bijai ir priimi savo baimę. Pabaiga.

Jeigu jauti gėda… Vadinasi yra gėdos jausmas ir priimi tai. Pabaiga.

Jeigu nori trenkti kam nors ir išlieti pyktį… Vadinasi jauti pykti. (Nesakau, kad trenkti kam nors yra išeitis. Tikrai ne. Bet priimk save visą, pilną, totalų!)

Jeigu nori valgyti, nori valgyti. Juk nesakai, kad „turėčiau būti nealkanas nes tai nepagarbu ir nedvasinga“? Tiesiog noriu valgyti!

Daugiau nėra ko pridurti. Tai savęs priėmimas be filosofijos.

Tai yra LAISVĖ. NUŠVITIMAS. LAIMĖ. Tiesiog 100% esi natūraliu tikru savimi – tokiu, galbūt netobulu, bet koks esi šią akimirką. Ir šią akimirką esi geriausias(a) ir labiausiai sąmoningas koks tik gali būti nes nėra su kuo lyginti.

Priėmęs save visiškai netobulą automatiškai tampi tobulu.

Tai didžiausia tragedija ego programai nematyti niekur problemos ir gyvenant su šiuo požiūriu ji neturi maisto išlikti, ko pasekoje dingsta mintys ir ramybė užima viršų.

Jeigu sakai, kad „Aš negaliu bijoti, juk aš stiprus vyras“ – tą pačią akimirką šis pasipriešinimas sukuria ego programos susitapatinimą kuris nepriima iškilusios baimės jausmo ir užburtas ratas vėl kartojasi.

Į mano savirealizacijos sesiją ar vakarą atėję žmonės kartais sako „Aš jaučiuosi blogai“ arba „Aš pasimetęs“, bet jeigu paklausiu, „Kas jaučiasi pasimetęs?“, „Kur tu esi“? – jie negali atsakyti. Nes tai tik įsitikinimas. „Aš“ – tik mintis. Kai nieko negalvoji ir nėra minčių, tavęs, kaip asmens, nėra. Bet paradoksas tame, kad tu vis dar esi!

Ir dažniausiai ši ego programa taip pat priešinasi, nes nepriima, kad ji priešinasi ir tai sukuria dar kelis „Aš“, tarp kurių tavyje vyksta konfliktas ir tai persiduoda į kūną ar net į depresiją ir kitas ligas. Tai skleidžiasi į įšorę ir manifestuojasi pasaulyje ir turime tai, ką turime šiandien. Gali įsivaizduoti šią energiją kaip juodus siūlus kurie atrodo maždaug taip:

Ar gali priimti save visą, su visais savo netyrumais, blogiais, baimėm, traumom ir suprasti, kad niekaip nebereikia savęs tobulinti? Kad tu jau pakankamas(a) čia ir dabar skaitant šį tekstą? Aš priėmiau ir ohoho kaip viskas greitai pasikeitė! Tuo momentu kai pasakai „taip“ šiai vienai akimirkai ir kas joje yra, pasakai „taip“ visai egzistencijai.

Jeigu patiki minčių „užvelta istorija“ apie savęs tobulinimą ir nepakankamumą apdovanodamas tai savo dėmesiu ir energija, keliauji medituoti arba praktikuoti jogą, kad rastum proto ramybę. Vėl pasiklydęs dramoje ir iliuzijoje.

Tad sąmoningai žinok, kad ir kas vyksta šiuo metu – tu tai jau priimi ir tu esi visos šios baimės ir visi šie pasipriešinimai taip pat. Visa kita, dėl ko atrodo kitaip, yra tik mintys su įgytais sąlygotumais ir limitais. Ir pažiūrėkim ar įdėmiai skaitai… Tai irgi tobula lygiai taip pat!

Ego tai tik programa, bet ji nėra atskira nuo tavęs ir tai ne kažkokia būtybė su kuria reikia kovoti ir nugalėti. Pakeisk savo požiūrį į meilę ir priėmimą, ir pažiūrėk kas nutiks.

Nebesipriešink ir pamiršk viską ką žinai mirdamas šiame momente, kad atgimtum kaip tai, kas visada anapus gyvenimo iliuzijos žvelgia tik į save patį.

Gyvenk ramybėje ir būk laimingas(a). R.

Norėtum gauti laišką apie savirealizacijos susitikimus ir naujus įrašus? Tada kviečiu įvesti savo el. paštą apačioje:

=> Turi klausimą? Gali paklausti jo paspaudus čia

=> Individuali Savirealizacijos sesija

=> Grįžti į "Skaitiniai" skyrelį

=> Grįžti į pagrindinį