Pavadinimų ir objektų iliuzija

Kalbos vartojimas yra nuostabus praktiškas dalykas išreikšti savo jausmus ir pasidalinti, tačiau žodžiai kartais žmogų gali ir apgauti.

Stipriai suku galvą kaip šiame savirealizacija.lt puslapyje perteikti žodžiais tai ką noriu ir jaučiu!

Naudojant įvairius išmoktus žodžius, „etiketes“, kurias priskiriame įvairiems daiktams ir objektams, kartais patikime tuo, ko iš tikro nėra.

Pavyzdžiui pavadiname ir atskiriame savo skirtingas kūno patirtis:
* Matymas
* Klausa
* Uoslė
* Skonis
ir t.t.

Pavadiname tai, ką patiriame arba matome:
* Tai gėlė
* Tai medis
* Tai žmogus
* Tai meilė
ir t.t

Pavadiname vietą kurioje šios patirtys vyksta:
* Pasaulis
* Žemė
* Gyvenimas
* Vidus
* Išorė

Klausimas skaitytojui: Kur yra riba, linija, tarp tavo vidinio ir išorinio pasaulio? Kas juos atskiria?

Tęsiu toliau.

Kas pirmiau: „Žiūrėjimo pro akis patirtis“ ar objektas į kurį nukreipiame dėmesį šioje „Žiūrėjimo patirtyje“?

Kas pirmiau: Ar televizoriuje rodomas vaizdas ar rodomos laidos vedėjas?

Pavyzdžiui žiūrime į medį šalia savo namo ar buto.

Jeigu pamirštume savo kalbą, paeiliui žingsnis po žingsnio gautume štai ką:

1. Dingo žinojimas, kad tai, ką matau – „medis“
2. Dingo žinojimas, kad tai – „objektas, daiktas, dalykas“
3. Dingo žinios, kad šis objektas yra atskiras nuo pačios matymo patirties.
4. Dingo žinios, kad ši patirtis yra vadinama „žiūrėjimu pro akis“ arba „matymu“.
5. Dingo žinios, kad tai, ką matau, yra „Pasaulis“ arba „Žemės planeta“
6. Dingo žinios, kad tai, ką matau, yra atskira nuo manęs. (Čia esu „aš“, o ten – „medis“)

Jeigu akimirkai, vienai sekundei, nenaudotum kalbos ir žodžių kuriuos išmokai vaikystėje – viskas ką žinai apie gyvenimą dingtų. Bet pats gyvenimas lieka, tačiau anapus konceptų, anapus erdvės ir laiko.

Tą akimirką neturi jokių žinių ir net nežinai, kad nežinai.

Nežinai kur tu esi ir kas tu esi.

Žinai tik tai, kad tai yra ir tai tiesiog yra.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet tai viskas ką gali pasakyti.

(Bėje, tai puiki pabudimo/įkūnyjimo ir ego programos įpročio destrukcijos praktika. Kuo dažniau žvelgti į viską kvailio akimis prarandant įstoriją apie save.)

Kalba reikalinga komunikuoti tarpusavyje apie praktiškus dalykus, bet ne paaiškinti realybę, meilę, save. Ji limituota ir ji gali eiti taip toli, kaip gali, bet ne iki pat pabaigos.

Kviečiu pabandyti štai ką:

Įsivaizduok akimirkai, kad tai, į ką dabar žiūrį – nežinai kas tai.

Pamiršk visus savo žodžius ir lyg ištirpk tame, ką dabar patiri nesistengiant to niekaip pavadinti ar galvoti apie tai.

Tiesiog sekundei išsijunk ir išmesk visus pavadinimus.
Spalvos, formos, patirtis – tai tik žmogaus sukurti žodžiai. Išmesk tai. Pamiršk tai.

Net ir žinojimą, kad kūnas turi penkis skirtingus pojūčius. Skirtingi pavadinimai juos atskiria. Tad nesifokusuok niekur ir leisk savo dėmesiui tiesiog būti.

Yra tik vienas vyksmas kuris dabar vyksta kai viskas saveikauja su viskuo ir nėra ką (ir kam) apie tai galvoti ar klausti kodėl. Tiesiog viena patirtis.

O dabar pamiršk ir žodžius „viena patirtis“.

Gyvenk ramybėje ir būk laimingas(a). R.

Norėtum gauti laišką apie savirealizacijos susitikimus ir naujus įrašus? Tada kviečiu įvesti savo el. paštą apačioje:

=> Turi klausimą? Gali paklausti jo paspaudus čia

=> Individuali Savirealizacijos sesija

=> Grįžti į "Skaitiniai" skyrelį

=> Grįžti į pagrindinį