Tuščio kambario istorija – Analogija apie tai kaip joks žmogus pasaulyje niekada nekentėjo

 Įsivaizduok akimirkai šį tuščią kambarį…

Jis labai tylus. Nesigirdi nė menkiausio garso. Visai kaip kosmose. Garso tiesiog nėra. Visiška tyla…

Po kelių minučių į šį kambarį įsiveržia trijų nepažįstamų žmonių grupė (du vyrai ir moteris) ir staiga vienas vyras pradeda rėkti iš nepasitenkinimo kaip jam gyvenime niekas nesiseka ir koks jis nevykėlis sakydamas „Gyvenimas užkniso. Pavargau!“.

Jo draugė bando jį raminti ir guosti sakydama „Viskas gerai, tau taip jau kartą buvo ir iškentei net ir tai. Iškęsi ir šį kartą. Susiimk!“

Trečias draugas matydamas šiuos du pasimetė ir nebežinojo ką daryti…

***

Skaitydamas šių trijų draugų istoriją, tu tikriausiai pamiršai apie tuščią kambarį ir kad visas šis veiksmas vyksta jame, ar ne?

Tavo dėmesį visada patraukia tai, kas atrodo įdomu, kas nuolat keičiasi, įvairios istorijos, kurios visaip sukuria jausmų ir emocijų…

Bet niekas neatkreipia dėmesio į tai, kur visa tai vyksta, šiuo atveju – tuščiame kambaryje. Ši „kosminė tyla“ yra lyg pagrindas kuriame gali vykti visas šis triukšmas. Didžiausi pasaulio pykčiai ir gražiausi smuiko skambėjimai vyksta toje pačioje tyloje. Be tylos, kaip pagrindo, negalėtų egzistuoti joks garsas.

Tai nuostabi analogija tavo mintims.

Savaime žinai, kad pas tave ateina įvairios mintys. Ar kada pasidomėjai vieta kurioje jos atsiranda?

Kiekviena istorija parašyta ant balto popieriaus lapo. Baltas lapas – pagrindas. Tekstas – tai kas keičiasi ir įdomu.

Taigi kur yra vieta (kurią taip puikiai pažįsti), kurioje atsiranda įvairios tavo mintys?

Šiai analogijai naudosiu tuščio kambario pavyzdį (atsakymą į ankstesnį klausimą padovanok pats sau).

Įsivaizduokime žmogus turi prastą dieną ir gyvena žemomis vibracijomis (pritraukia sunkias mintis).

Jeigu žmogus tiki šiomis mintimis ir skiria joms energijos, tai tampa jo realybe ir persiduoda į kūną, kas sukuria dar daugiau panašaus tipo minčių…

Tada žmogus gyvena „automatiškame negatyve“ ir pasaulį mato kaip beviltišką vietą gyventi. Jis turi įprotį susitapatinti su mintimis ir jų istorijomis, ir kadangi šiuo atveju – jos sunkios (juodos), sukurta įtampa, kuri jaučiama visu kūnu, sukuria įvairias ligas ir depresiją, ar net norą žudytis. Kyla pyktis ir norisi išreikšti jį ant kitų, pavyzdžiui, pakenkti savo kaimynams… Man taip buvo taip pat!

Bet aš kviečiu tave atkreipti dėmesį ne į juodas mintis ir jų istorijas, bet į tuščią kambarį kurioje jos atsiranda.

Ar jam kas nutiko?

Kambarys yra pagrindas kuriame mintys gali atsirasti, bet jos tik užima erdvę jo viduje (visai kaip arbata arbatos puodelyje).

Kitas pavyzdys:

Žmogus su šiom mintim tikriausiai myli pasaulį ir gyvenimą ir šia meile natūraliai nori dalintis su kitais kurie taip nesijaučia…

Bet aš ir vėl kviečiu tave atkreipti dėmesį ne į pozityvias mintis, bet į tuščią kambarį kuriame jos gimsta.

Ar kambariui svarbu kokios spalvos mintys (juodos ar šviesios) užima jo vietą?

Ne. Jis tiesiog yra neutralus visoms spalvoms!

Mintims reikia kambario, kad jos galėtų egzistuoti, bet kambariui vienodai ar yra minčių ar ne. Jis tiesiog būdamas savimi mėgaujasi savimi.

Grįžkime į pradžią ir prisimink šiuos tris žmones kurie įsibrovė į kambarį…

Vienas iš jų sakė: „Gyvenimas užkniso. Pavargau“

Moteris sakė: „Viskas gerai, tau taip jau kartą buvo ir iškentei net ir tai. Iškęsi ir šį kartą. Susiimk!“

Trečias vyras jautė pasimetimą ir nežinojo ką daryti dėl šios situacijos.

Tai parašiau ne šiaip sau. Tai analogija konfliktų kurie, atrodo, nuolat vyksta mūsų viduje!

„Gyvenimas užknisa…“ – protas užsiima aukos vaidmenį (sunki mintis).

„Viskas gerai…Susiimk“ – protas užsiima antrą, pasitikėjimo savimi dėl praeities sėkmės, vaidmenį (šviesesnė mintis).

„Aš pasimetęs…“ – protas iškelia pasimetimo emociją (sunki mintis).

Ir šios trys „stovyklos“ tarpusavyje kariauja bandant nuspręsti kaip pasielgti ir ką daryti, sukuriant tūkstančius kitų minčių ir istorijų…

Taip susidaro tai, ką žmonės vadina „vidiniais konfliktais su savimi“.

Bet ir vėl kviečiu atkreipti dėmesį, kad net ir šios 3 stovyklos… Visos stovi tuščiame kambaryje!

Kambariui net ir tada „dalampački“ kas vyksta jo viduje jeigu jis sąmoningai žino, kad jis kambarys. Jis tiesiog būna savimi ir mėgaujasi šiuo „karu“ neįsitraukdamas į istoriją.

***

Šio teksto esmė yra visai paprasta.

Tu, tai kas skaito šį tekstą ir kas žino pasirodančias ir dingstančias mintis esi šis tuščias kambarys. Kosminė begalinė tyla kuri turi vienintelę savybę „Žinoti“.

Kad ir kokios sunkios ateina mintys, kad ir kaip jos tave gąsdina, kad ir kiek tu įsitrauki savo dėmesiu į jų istorijas – visada esi tuščias kambarys kuriame visa tai vyksta nes vien šis sakinys (žinojimas), kad „Mano viduje vyksta konfliktas“ pasako, kad tu jį žinai ir tu jį stebi. Tiesiog pastebėk tai ir nebetikėk, kad konfliktas – apie tave. Tu iš tikro niekada neįsitrauki į šį konfliktą. Tavo susidomėjimas ir dėmesys tiesiog sukuria dar vieną „stovyklą“ pavadinimu „Aš“, su kuria susitapatini savo dėmesiu nes tau įdomu. Ši mintis gali sakyti kažką panašaus į „Ką daryti aš vėl pamečiau save…“ Bet net ir tai vyksta tuščiame kambaryje!

Joks žmogus pasaulyje psichologiškai ar fiziškai niekada nekentėjo. Taip, vyksta daug depresijų ir vidinių konfliktų, vyksta daug skausmo, bet jie visi vyksta šiame tuščiame kambaryje, kuriam visiškai nesvarbu ar tai juoda ar balta ir kiek daug. Jaučiamos kančios ir skausmo intensyvumas priklauso tik nuo susitapatinimo stiprumo.

Naktį sapnuojant, sapno kūnui irgi skauda jeigu jis patenka į sapno avariją. Kai pabundi žinai, kad tai, kas vyko sapne, iš tikro nebuvai tu. Anaiptol, visas sapnas vyko kažkur tavyje ir tu jo šaltinis.

Tu – tyras tuščias kambarys. Tu nesi žmogaus kūno viduje, o atvirkščiai – žmogaus kūnas yra tavyje įskaitant ir visas kitas patirtis kurios vyksta šią akimirką. Tai savirealizacija!

Patyrimiškai buvimas tuščiu kambariu, bet nežinojimas to sąmoningai sukuria įsivaizdavimą, kad tu esi viena iš šių „stovyklų“ kurios nuolat kariauja tarpusavyje. Dėl šios priežasties atrodo, kad gyvenimas neteisingas ir visada kenčiu „Aš“.

Tad būk tai, kas iš tikro esi – sąmoningai. Tai laimė. Ramybė. Laisvė. Nušvitimas.

Visa širdimi ir protu siek jausti save kaip Tylą kuria visada buvai ir esi, bet net ir šis siekimas vyks tuščiame kambaryje, kuris ir yra ši Tyla, kurios sieki.

Gyvenk ramybėje ir būk laimingas(a). R.

Norėtum gauti laišką apie savirealizacijos susitikimus ir naujus įrašus? Tada kviečiu įvesti savo el. paštą apačioje:

=> Turi klausimą? Gali paklausti jo paspaudus čia

=> Individuali Savirealizacijos sesija

=> Grįžti į "Skaitiniai" skyrelį

=> Grįžti į pagrindinį